mirkinys

mirkinỹs sm. (3^b) 1. DŽ kas mirksta kur, mirkytas daiktas. 2. I skystis, kuriame kas mirko, skiedinys: Kalkės gadina tabako mirkinį, ir todėl jisai blogiau naikina amarus rš. 3. ppr. pl. zool. vienaląstis vandens gyvūnėlis, kivynas, infuzorija (Infusorium): Patys smulkiausieji gyvuliai yra pirmuonys – kaituliai, šakniakojai, mirkiniai ir kt. rš.